Istoriniuose šaltiniuose Babtyno kaimas (dar kitaip vadintas Babcinà, Babcýna, Babtinė, Babtiniai ir pan.) pradedamas minėti 1394 m. aprašant kryžiuočių karo kelią. Dvaras prie kaimo atsirado vėliau – XV a. Manoma, kad dvaro vardas galėjo rastis iš vietovardžio arba asmenvardžio Babtas. Žemaitkiemiu jį pervadino XX a. tarpukariu dvarą valdęs generolas Vladas Nagevičius. Šis dvaro pavadinimas 1976 m. oficialiai įtvirtintas. Žemaitkiemio (Babtyno) dvaras stovi dešiniajame Nevėžio krante, apie 2 km nuo Babtų miestelio. Dvaro statytojai sodybą kūrė ant paties Nevėžio kranto. Laikui bėgant, upė keitė vagą, buvusios senvagės užžėlė ir paliko tik pavienius tvenkinius, o susiformavęs Nevėžio slėnis atitolino dvarą nuo upės.
Pirmieji Babtyno šeimininkai
Babtyno dvaras ir pirmieji jo šeimininkai Šiukštos istoriniuose šaltiniuose pradėti minėti nuo XVI a. pradžios. Jonas Stanislovas Šiukšta buvo Kauno teisėjas, Vilkijos seniūnas, vėliau – Kauno vaitas. Pirmieji dvaro rūmai ir kiti pastatai buvo mediniai, ne kartą perstatyti ir rekonstruoti.
Jono Stanislovo Šiukštos duktė Ona Rožė ištekėjo už Kauno dvarininko ir rašytojo Jono Prozoro. Taip nuo 1697 m. visą šimtmetį dvarą valdė grafai Prozorai. Maždaug nuo 1730 m. medinius dvaro statinius pradėjo keisti mūriniai. Tuo metu iškilo didingi naujieji rūmai su dviejų aukštų frontonu, gynybiniu bokštu ir balkonais antrame aukšte, pastatytas lobyno pastatėlis, kuriame buvo saugomi vertingi šeimos daiktai. Rūmų pastate šeimininkai įrengė 28 prabangius kambarius. Prozorų giminės valdymo laikotarpiu Babtynas tapo reprezentaciniu dvaru.
Kunigaikščių Giedraičių epocha Babtyne
Prozorai dvarą 1797 m. pardavė Burhardui fon Korfui, o iš jo Babtynas netrukus perėjo kunigaikščiams Giedraičiams, kurie priklausė vienai seniausių, iki šiol gyvuojančių Lietuvos kunigaikščių giminių. Per šimtmečius kunigaikščių Giedraičių giminė plačiai išsišakojo ir paliko ryškų pėdsaką senosios Lietuvos valstybės dvasiniame, kultūriniame, politiniame, socialiniame gyvenime. Šios giminės atstovai žinomi kaip aukšti pareigūnai ir kariuomenės vadai, Katalikų Bažnyčios hierarchai.
Kunigaikštis Juozas Giedraitis su pirmąja žmona Rože Kelpšaite 1750 m. susilaukė sūnaus Romualdo, nuo jaunystės pasižyminčio įgimtu narsumu ir vėliau tapusio divizijos generolu. Viena kunigaikščio Romualdo Giedraičio dukterų Liucija Giedraitytė Rautenstrauch 1884 m. atsiminimuose rašė apie šeimos dvarą, stovintį gražiame ir gyvybingame krašte ant Nevėžio kranto, ties Lietuvos ir Žemaitijos riba. Už upės ėjęs traktas į Peterburgą. Kai Jo Šviesybė (imperatorius) tuo traktu atvykdavęs į pašto stotį, vadinamą Babtais, iš Babtyno arklidžių jam parūpindavo arklių. Prisiminimuose minima, kad jos tėvas, būdamas Paryžiuje, gana artimai bendravęs su Napoleono Bonaparto žmona Žozefina, pažinojęs ir patį būsimą imperatorių. Liucija pasakoja ir tai, kad iš Paryžiaus į Babtyno dvarą buvę prikviesta prancūzių guvernančių ir mokytojų.
Vakarinė rūmų pusė buvo skirta privačiam šeimos gyvenimui, abiejuose aukštuose įrengti miegamieji, garderobinės kabinetai, dvaro archyvas. Rytinė pastato dalis nuo Nevėžio buvo įrengta puošniai ir prabangiai, salonai turėjo pavadinimus – rožinis, žydrasis, mėlynasis. Kai kurių patalpų sienos tapytos gėlėmis, grindys marmurinių plokščių arba parketo, židiniai taip pat dekoruoti marmuru. Antro aukšto rytinėje pusėje buvo didžiulė prabanga tviskanti salė.
Kunigaikštis R. Giedraitis pasižymėjo generolo Tado Kosciuškos (Tadeusz Kościuszko) vadovaujamame 1794 m. sukilime prieš Rusiją ir Prūsiją, organizuodamas ginkluotąsias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pajėgas bei karines operacijas. Sukilimą numalšinus kunigaikštis pasitraukė į Paryžių. Į Lietuvą grįžo tik 1801 m. kovo 25 d. Rusijos imperatoriui Aleksandrui I paskelbus amnestiją. Tačiau kai 1812 m. birželio 24 d. Prancūzijos imperatorius Napoleonas I su kariuomene įžengė į Lietuvą, kunigaikštis generolas R. Giedraitis buvo vienas pirmųjų Lietuvos didikų, kurie pasiūlė savo pagalbą Napoleonui. Kunigaikštis formavo Didžiosios Armijos sudėtyje kuriamą Lietuvos kariuomenę, o jo sūnus Juozapas iš gvardijos kapitono buvo pakeltas į imperatoriaus rezervinio štabo viršininkus ir išsiųstas pagalbon tėvui.
Deja, Prancūzijos kariuomenė Lietuvoje jautėsi kaip užkariautoja. Kareiviai burdavosi į būrius ir plėšikaudami siautėjo ne tik kaimuose, plėšdami kas po ranka papuola, bet kartais niokodavo ir miestelius ar apskričių prefektūras. Nuo plėšikaujančių kareivių nukentėjo ir Babtyno dvaras, išplėšti pastatai stovėjo be langų ir durų. Todėl kunigaikščio žmona su dukromis ir jaunesniuoju sūnumi išvyko į Milaną, kur tuo metu su dvaru buvo apsistojusi ir imperatorienė Žozefina. Pats generolas R. Giedraitis mūšyje prie Vartos upės buvo sumuštas keturis kartus gausesnės rusų generolo Černyševo armijos, suimtas ir ištremtas į Archangelską. Jo sūnus Juozapas ištremtas prie Baltosios jūros. Po 1815 m. amnestijos šeima susitiko, apsigyveno Varšuvoje ir į Lietuvą nebegrįžo.
Grafų Tiškevičių epocha Babtyne
Kažkada puošniai ir prabangiai įrengti barokiniai rūmai 1830 m. buvo parduoti grafams Benediktui Emanueliui ir Vandai Tiškevičiams. Tuo metu jie jau valdė Raudondvario ir daug kitų Lietuvos dvarų. Nuo tada prasidėjo Babtyno dvaro atgimimo laikotarpis, kuris tęsėsi iki Pirmojo pasaulinio karo.
Parduodamas rūmų pastatas buvo įvertintas kaip neprižiūrėtas ir apgriuvęs. Grafai Tiškevičiai jį įsigijo su kai kuriais likusiais baldais (staliukais, komodomis, veidrodžiu, žirandoliais, kanapomis), keliais paveikslais. Palikdama dvarą Giedraičių šeima paliko septynis ryšulius su asmeniniais daiktais: suknelėmis, pirštinėmis, surdutais, marškiniais, frakais, audiniais, porceliano lėkštėmis, krištolo salotinėmis. Naujieji šeimininkai dar rado 16 butelių raudonojo ir dešimt butelių baltojo šampano, butelį seno prancūziško vyno, du butelius raudonojo stalo vyno, butelį romo.
Kartu su rūmais grafai įsigijo ir dvaro teritorijoje stovėjusius 16 pastatų. Iš jų tik vienas – lobynas, stovintis ir šiandien, – buvo mūrinis. Tiškevičiai pastatė naują dviaukštį mūrinį svirną, medinę daržinę (išlikusią iki šių dienų), kitus medinius ūkinius pastatus. Dvaro teritorijoje užveistas sodas, kuris, kaip ir dalis svirno, kur laikyti grūdai, buvo nuomojamas, mat prie Nevėžio stovintys dvaro pastatai buvo patogūs prekybai. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad 1861 m. Babtyne veikia uostas ir šio ūkio produkcija realizuojama Kaune arba parduodama pirkliams, prekiaujantiems su Prūsija, kurie, atplaukę Nevėžiu, supirkdavo tiesiai iš svirno.
Tiškevičių valdymo laikotarpiu dvaro rūmai buvo tik paremontuoti – sumažinti, nugriautas antras aukštas bei rytinė dalis nuo Nevėžio. Dabartinę išvaizdą Babtyno dvaras įgavo maždaug 1855 m. Dvaro šeimininkas grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius 1846–1849 m. buvo gubernijos bajorų maršalka. Po pralaimėto 1863 m. sukilimo jis pasitraukė į Paryžių ir ten 1866 m. mirė, palikdamas dvarą vienai iš dukterų – Marijai Tiškevičiūtei. Ji 1852 m. ištekėjo už Mykolo Tiškevičiaus ir susilaukė sūnaus Benediktos Henriko. Jis ir jo sūnus Benediktas Jonas tapo paskutiniais šios giminės Babtyno dvaro šeimininkais.
Generolo Vlado Nagevičiaus pėdsakas dvaro istorijoje
Po I pasaulinio karo ir 1922 m. žemės reformos dvaras, kaip ir daugelis dvarų Lietuvoje, buvo išparceliuotas, žemės išdalytos Lietuvos kariuomenės savanoriams ir apylinkės bežemiams ir mažažemiams ūkininkams. Kaip Laisvės kovų savanoris 20 ha žemės gavo ir generolas Vladas Nagevičius. Jam dar buvo atiduotas valdyti dvaro centras ir 80 ha žemės, kur buvo įkurtas pavyzdinis ūkis. Šis šeimininkas pakeitė dvaro pavadinimą, pavadindamas jį Žemaitkiemiu.
Tai buvo antrasis dvaro klestėjimo laikotarpis, įtvirtinęs šioje vietoje kitokio gyvenimo stilių. Generolo žmona Veronika Nagevičienė atsiminimuose rašė „(…) Babcinų dvaras buvo nualintas, žemė apleista, trobesiai apgriuvę. Nei gyvulių, nei laukams dirbti priemonių dvare nebuvo likę. Visa plati apylinkė tamsi, primityviškai beūkininkaujanti ir beskurstanti.“ Nagevičių dėka dvaras greitai tapo pavyzdiniu ūkiu, išgarsėjo erdviomis arklidėmis, kur buvo laikomi veisliniai žirgai. Šeimininkas dvare pastatė gana didelį vėjo malūną, kurio gaminama elektra buvo naudojama ne tik kaip elektros šviesa, bet ir pritaikyta pieninės (įkurtos buvusio lobyno pastate) elektromotorui varyti. Būdamas aktyvus kultūros veikėjas, įkūrė Karo muziejų Kaune ir vykdė mokslinus Lietuvos priešistorės tyrimus, generolas dvarą pavertė Kauno – tuometės Lietuvos sostinės – šviesuomenės, menininkų, aukštų pareigūnų traukos vieta. Apie tai liudija archyvo nuotraukos, kuriose užfiksuota 1938 m. Lietuvos Prezidento ir Ministrų kabineto ir aukščiausių bažnyčios vadovų viešnagė Žemaitkiemyje.
Nagevičiai stengėsi atgaivinti senąsias lietuvių tradicijas ir pritaikyti jas prie tuometinio gyvenimo ritmo. Dvaras garsėjo meniškomis savaitgalio šventėmis, į kurias suvažiuodavo arba Nevėžiu plaukiančiu garlaiviuku atvykdavo Kauno inteligentija, valstybės vadovai. Čia vykdavo banketai valstybės pareigūnų ir užsienio svečių garbei. Į renginius generolas atsiveždavo aktorių, dailininkų, muzikų, poetų. Mėgstamiausia Nagevičių, jų bičiulių ir aplinkinių gyventojų švente tapo Joninės. Amžininkai prisimindavo, kaip ant Upio kalno būdavo degamas laužas, skambėdavo lietuviškos dainos. Automobilių prožektorių šviesoje dvaro kieme vykdavo vaidinimai su vaidilutėmis, žyniais ir raganomis, kurios klaidindavo paparčio žiedo ieškančius svečius. Vidurnaktį svečiai Nevėžiu plukdydavo vainikus su degančiomis žvakelėmis. Pati V. Nagevičienė prisiminimuose rašė, kad kiekvieną vasarą Žemaitkiemyje vykdavo gegužinės su muzika, šokiais, dainomis, kartais su paskaitomis ūkininkams ir filmų seansais.
Savo pėdsaką generolas V. Nagevičius paliko ir įamžindamas lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno atminimą. 1933 m. Babtų valsčiaus organizacijos, kurioms vadovavo pats generolas, nusprendė pagerbti lakūnus atstatydamos sugriuvusį kryžių ant Stabaunyčiaus kalno netoli dvaro. Po tris mėnesius trukusios restauracijos surengtos iškilmės, į kurias atvyko Lietuvos ir užsienio svečiai, tarp kurių buvo ir Italijos ministras Amadori, Popiežiaus nuncijus Lietuvai Arata. Tądien dvaro rūmuose buvo iškelta Vatikano ir Lietuvos vėliavos, o žemai skridę 3 lėktuvai apibėrė paminklą gėlėmis.
Žemaitkiemio (Babtyno) žlugimas ir renesansas
Antrasis pasaulinis karas nutraukė dvaro klestėjimą – 1944 m. generolas V. Nagevičius pasitraukė į Vakarus ir po dešimties metų mirė Jungtinėse Valstijose. Pasibaigus karui, dvare įkurtas kolūkio centras. Rūmuose veikė kolūkio ir apylinkės kontora, biblioteka, vyko kino ir šokių vakarai. Svirne buvo laikomi grūdai, kluone – trąšos. Dvaro pastatai buvo nuolat nemokšiškai pertvarkomi, galiausiai rūmai virto daugiabučiu gyvenamuoju namu, o visoje teritorijoje pristatyta menkaverčių pastatėlių ir priestatų. Lietuvai 1991 m. atkūrus Nepriklausomybę, likvidavus kolūkį, dvaras liko be jokio šeimininko. Paskutiniai gyventojai dar labiau jį nuniokojo – rūmuose laikė gyvulius, kūreno visus pastate esančius daiktus, kurie galėjo degti, ir pylė šiukšles tiesiai po langais.
Kai 1999 m. Žemaitkiemio dvarą įsigijo Mindaugas Šventoraitis, iš 16 pastatų buvo belikę vos penki, o ir šie labai apgriuvę. Naujasis šeimininkas dvarą restauravo pagal išlikusią ikonografinę medžiagą, užsibrėžė atkurti želdinius, gėlynus, medžių alėją, dvaro teritorijos kampus ženklinusius koplytstulpius.
Rekonstruoti rūmai vėl pritaikyti gyvenimui. Juose įrengta 15 kambarių, keturios vonios, dvi virtuvės, pokylių-koncertų salė, paveikslų galerija, žaidimų kambarys-šachmatinė, biblioteka. Visi kambariai, kaip ir prieš šimtmečius, turi pavadinimus – vieniems grąžinti istoriniai pavadinimai (pvz., avių kambarys), kiti pavadinti dabartinių šeimininkų vaikų ir draugų vardais.
Generolas V. Nagevičius rūmų palėpėje buvo įrengęs vasarinius kambarius, tačiau rekonstrukcijos metu teko perdaryti sienas. Naujasis dvaro šeimininkas norėjo išsaugoti likusius senuosius rąstus ir panaudojo juos knygų lentynoms prie svečių kambarių.
Atgaivindamas ankstesnio gyvenimo dvasią dvare, M. Šventoraitis kluoną įrengė kaip vasaros koncertų salę, kurioje telpa 1000 žmonių. Kasmet čia vyksta ne tik Lietuvoje garsaus Pažaislio muzikos festivalio renginiai. Jame įkurdinta ir senovinės žemės ūkio technikos ekspozicija. Svirne laikoma įdomi motociklų kolekcija. Čia stovi daugiau nei 70 vis dar veikiančių motociklų, kurių seniausias pagamintas 1926 m. Šeimininkų reikmėm pritaikyti ir senieji, XVI amžių siekiantys, dvaro rūsiai. Iki šiol taip pat yra išlikęs dvaro tvartas, tačiau kol kas jis stovi beveik sugriuvęs.
Atstatytame dvare rengiami koncertai, spektakliai, kūrybiniai vakarai, menininkų plenerai. Dvaro rūmai buvo tapę kino režisieriaus Algimanto Puipos meninio filmo „Miegančių drugelių tvirtovė“, pastatyto pagal rašytojos Jurgos Ivanauskaitės to paties pavadinimo romaną, filmavimo aikštele.
2009 m. šventiniu renginiu buvo paminėta Žemaitkiemio (Babtyno) dvaro 500 m. sukaktis.
